Apie Kalėdas

Iki labiausiai išreklamuotos ir didžiausius reitingus turinčios religiniu prieskonio persmelktos ir balčiausios, stebuklingiausios metinės šventės liko kelios dienos.  Ne, aš nesityčioju.

Šiemet mano Kalėdos bus tokios:

*Būsiu, ten kur labiausiai noriu būt. Be streso. Ramiai.

* Po eglute dovanų nepalikinėsiu – įteiksiu asmeniškai.

*Valgysiu ne nuo stalo. Ir tikrai ne 12 patiekalų [suprask – 12 mėn]. Valgysiu už praeitus metus – keturis patiekalus. Ir dar kompoto išgersiu.

*Mielų ir eiliuotų gautinų Kalėdinių SMS skaičių apribosiu iki dešimties vienetų. Netikiu eilėmis – tikiu nuoširdumu.

*Padėkosiu keliems žmonėms. Paskambinsiu. Vieną apkabinsiu, pabučiuosiu ir padėkosiu.

* Stebuklo nelauksiu – bijočiau atrodyti gobšus.

Šiemet asmeninio mobilaus telefono neišmetinėsiu, kardinalių planų nesudarinėsiu, neužsiiminėsiu burtais, su gyvuliais nekalbėsiu ir ėdžiose nemiegosiu. O kai Kalėdos pasibaigs ir viskas vėl taps pilkai baltos spalvos – vis dar būsiu laimingas.

Laimingos šventės!

MEMELIS

Šiandien dar viena diena. Ryškiausiu LPL židiniu ir didžiausia koncentracija marianistinės pakraipos specialybių šimtui gyventojų garsėjančiame Memelyje atsidūriau planuotai.  Nuo trečiadienio. Su mamyte ir tėtuku. Šeima.

Tik. Tak. Tik. ..Tik. Vakaras. Tak. Naktis.

Ten, kur naktimis išjungiami miesto šviesoforai – visi vadovaujasi tik gatvių lempomis,  nukreipiamaisiais ženklais ir  „kliūtis iš dešinės“ taisyklėmis, o kai Kuršių mariose tuntais  nesuvokiamu greičiu tyliai sau ritasi paprastųjų uodų lervos – jie tyli ir svajoja.

Einu vienas uostu su „aš fainas, laukiu pasiūlymų“ veido mina.

Čia pradeda rastis kranai. Vienas po kito. Asketiški, romūs, tylūs, šventi. Už tvoros. Ribos. Ta riba – du suoliukai smerkiančiai žiūrintys vienas į kitą su amžinu žinojimu, ko tarp jų niekada nebus, ir lengvai froiduojantys su tarp jų nešvankiai styrančiu gatvės žibintu. Prieš juos – gyvenimas. Už jų – visa kita. Ten prasideda stebuklai – ketvirtas matavimas. Visa ten yra apimama amžinosios nirvanos, prabyla, denatūruojasi. Įgauna absoliučią materiją ir susitaiko. Meta žmonas ir tuokiasi su vyrais.

Akimis seku didžiausius spalvotus konteinerius iki viršaus užpildytus godumu, naiviais lūkesčiais, lobizmu ir keletu tūkstančių  vienetų latviškų lydytų pieno sūrelių.  Kiekvienam savo. Krauna, pakuoja ir tyliai skirsto tie kranai tonas tokių nepadovanotų žaislų, žlugsiančių svajonių, dirbtinių falų ar velykinių zuikučių, siunčiamų vasaros sezonui padirbėti į Afrikos žemyną savanoriais purvinose ligoninėse.

Pradedu nebetikėti dievuliu, bemaskatuojančiu savo įdegusiomis  depiliuotomis kojytėmis nuo žydro debesėlio krašto, ir racionaliai sau tai paaiškinu telekinetine žmonijos aukščiausiojo bendrojo intelekto teorija, prieš tai  aiškiai apsvarstęs savo galimybę būti apsvaigusiu nuo narkotinių medžiagų. Jie – pasaulio žmonės – už tai atsakingi. Pasąmoningai vildamiesi – jie, pasirodo, slapčia generuoja potencinę energiją, kuria istoriją.

Jėga, verčianti suktis kranų dantračius ar įsitempti lynus yra lengvai parazituojančias vabzdžių formas primenantys padarai  – Viltelės. Tuntai jų spiečiasi aplik strėles ir savo sparnelių plazdėjimu prisideda prie visuotino gėrio. Tai – tokios mažos,  ženkliai apribotos darbinės kompetencijos, prieš savo valią nematomos ir  personaliai išskiriamos kiekvienam tik pagal motyvuotą, slaptą pareikalavimą dantukų fėjos. Spurdančios. Kartais isteriškos, ar tik nervingos. Nukaršusios. Senos. Nepritapusios. Pajuntu palengvėjimą.

Manoji irgi čia. Manoji – amnestikė. Dėl to ir suka ratus aplink švytintį žibintą. Grožisi. Šoka su panašaus likimo drauge. Pamiršo, ko atskrido. Būna.

Žuvedros klykia, lyg visos vienu metu solidariai gimdytų visą žemės populiaciją. Lyg ką tik per klaidą būtų viską supratusios. Teoriškai gaila, kad gimdos neturiu – mat nepajusiu gyvenimo pilnatvės.

Sučiulpiu ledinuką.

Tikroji meilė visada su manim, Memeli.

GRIEF

Prabudau nuo aitraus saldžiarūgščio pakalnučių, estrogeno, balintos kakavos, pavasario flirto bei rausvų kaspinų kvapo.  Jis buvo šiltas,sumišęs mano plaukuose, gašliai lietė mano kūną ir galėjo būti lengvai supainiotas su mamos pieno kvapu. Tuo – kuris mums instaliuojamas prieš  paleidimą į apyvartą, kaip visuotinio gėrio, palaimos, teisingo gyvenimo ir besąlygiškos meilės atitikmuo. Jis begėdiškai ir atkakliai spraudėsi į slapčiausias mano kūno ir dvasios kerteles. Jis buvo gyvas, sunkus. Melsvai rožinės spalvos.

Pažįstu šitą jausmą -toptelėjo mieguista mintis -  Tik ne vėl. Ne.

Apsiverčiau.

Aš vėl lovoje su moterim.  Jaučiu tai savo poromis.

Pradedu jausti nepakeliamą gėdą. Ji degina. Ji sruvena.  Jaučuosi toks tuščias. Nusidėjęs. Kaltas. Galvoje automatiškai pradedu kurti pigius indulgencijos planus. Apsimesti, kad miegu? Šokti kepti kiaušinienės, virti kavos, niūniuojant Barry White‘ą? Išropoti pažemiu pro duris nepastebėtam? O gal suvaidinti mono spektaklį: „Ačiū tau už viską, ką nori veikti šiandien?“ tema?

Lėtai atsimerkiu. Pabėgimo, atsiribojimo ir visalaikio atminties blokavimo planai atkrenta. Esu savo namie. Gal jai iškviesti policiją?

Vis vengiu pažvelgti į šalia lygiai ir švelniai kvėpuojantį, tą mielą, plaukuose besislepiantį, kietai įmigusį veidą. Delsiu, pasąmoningai ir desperatiškai tikėdamas savo unikaliu sugebėjimu sapnuoti spalvotus sapnus ir vildamasis malonės.

Susikaupiu. Bandau pažinti. Nežmoniškų pastangų iškreiptas mano beveik makabirškai užmiegotas ir rupesčio išartas veidas pasilenkia. Tiria. Matyt – galvoja.

Jergau¡

Geriausia draugė¡ Pakalnučių kvapo esteriai mano galvoje pradeda pilkųjų smegenų ląstelių genocidą, o rausvi kaspinai materializuojasi ant sienos ir, vėjui papūtus, epizodiškai suvirpa 1046.50 Hz dažniu. Staiga suvokiu, kad dėl mamos pieno kvapo labai klydau, tai – mirties kvapas.

Draugė¡ Ne tik mano, bet ir kitų visų mano draugių (draugės – specifinė socialinė subgrupė – aut.past.). Jos gi sužinojusios (o būtinai tai taip ir atsitiks), uždaužys mane savo mažais kumštukais.

Viskas sukasi.

Iš karto pereinu į penktąją savo mažojo vidinio sielvarto stadiją – susitaikymą. Gal ir gerai, pagalvoju ir, iškilmingai prisiekęs, kad tai daugiau nebepasikartos, bet pasižadėjęs pasisakyti šeimai, išsekęs užmiegu.

Šeštosios oktavos  „do“ nusifeidina, o rausvi kaspinai priglunda man prie skruosto ir apsivynioja ištreniruotą liemenį. Užmiegu su mintimi, kad likau ištikimas.

ŠVENČIU ŠVENTĘ

Šiandien mano gimtadienis.

Atsikeliau kaip visada, nors turėjo būti kitaip, nepavalgiau, išėjau.

Į darbą.

Šiuo metu darbo vietoje sėdžiu. Toje, kaip visada, nes kitoje niekada nesėdėjau (šitame darbe). Bet jei ir sėdėčiau, tai vistiek viskas būtų taip pat.

Bet nuo šiandien sudarau naują planą. Ne dėl to, kad anksčiau nebuvau jų sudaręs ir net ne dėl to, kad bent vienas būtų 100 proc. pavykęs. Tiksliau nei vienas. Nei 50 proc. Juk silpnas padaras tas žmogus, vienaip ar kitaip.

Bet nepasiduodu.

Nuo šiandien išsižadu:

• Junk food;

• One night stands;

• Ir nepilnamečių (ne tai, kad man patiktų, bet tik apsidraudimui);

Ir iškilmingai (tarsi riterių laikais) prisiekiu:

• NO more cigarettes;

• Jokių dramatinio turinio sms;

• Stiprinsiu imunitetą;

• Vesiu.

Kažkada dar turėjau svajonę per šį gimtadienį įsigyti iPodą. Jaukiai ir šiltai įpakuotą į šveisiai melsvą popierėlį.

LADYS&LESBIANS :)

Hi,

Visi masiškai rašo savo blog’us.

Sako – padeda:

kaip žalia arbata vietoj kavos,

soja vietoj kiaulienos kepsnio,

susilaikymas ir meilė Dievams mainais į antrą “Maslow” piramidės pakopą;

arba kaip populiarumo priemonė, jei esi negražus, užsilenkęs rajono daugiavaikės šeimynos globotinis..

Sako – praplečia akiratį, išugdo saviraišką, panaikina baimes suformuoja asmenybę bei paakina siekti tobulybės.

Sako – dabar taip visi daro.

Malonaus skaitymo.